VILKAVIŠKIO VIEŠASIS AUTOBUSŲ TRANSPORTAS IKI 1914 m. KARO.
Pirmieji autobusai Lietuvoje pasirodė 1907 metais. Tai buvo maršrutas iš Druskininkų į Porečės geležinkelio stotį. Po metų, 1908-aisiais, autobusai pradėjo kursuoti ir kitame Lietuvos pakraštyje – iš Šiaulių į Latvijos miestą Jelgavą.
1908 metais keleivinis autotransportas pasirodė ir mūsų kraštuose, nors tikslią datą, kada Vilkaviškį pasiekė ar iš jo išvyko pirmasis maršrutinis automobilis ar autobusas, nustatyti nėra paprasta. Visgi šiek tiek žinių galima rasti ano meto spaudoje. Viena pirmųjų žinučių apie keleivių vežimą autotransportu išspausdinta 1908 metų gegužės 6-osios leidinyje „Šaltinis“ (čia ir toliau cituojant kalba netaisyta): „Suvalkai. Keli pirkliai padavė prašymą, kad būtų leista važinėt automobiliais (varomi benzina arba elektrika vežimai) iš Suvalkų į Marijampolę ir Seinus. Jei būtų leista, tai nors vasarą būtų gerai tiems miestams susižinoti, nes automobilis važiuoja taip greitai, kaip traukinys: iš Seinų į Marijampolę būtų galima nuvažiuoti per 4 valandas.“
Tas pats "Šaltinis" jau 1909-04-27 rašė: "...SUVALKAI... Pradžioje gegužio iš Suvalkų pradės važinėti automobiliai (benzinu varomi vežimai): Kaunan, Vilkaviškin ir stotin Kovalen ant rubežiaus". Toliau skaitome rudenį 1909 m. lapkričio 9-osios "Šaltinis" praneša, kad maršruto pradžia pakeista jau nuo Seinų: "kasdien automobiliai iš Seinų išeina 7 v. ryto, o grįžta pusiau vienuolikos vakaro. Taip yra laikas sutvarkytas, kad išvažiavus iš Seinų 7 v. ryto būtų galima nuvažiuoti apie 3 val. popiet į Vilkaviškį per Suvalkus, Kalvariją ir Marijampolę, o paskui ta pačia diena pusiau vienuolikos val. vakaro grįžti atgal į Seinus. Keliauninkams laikas labai patogiai sutvarkytas. Galima drąsiai pasinaudoti“.
1911 metų pavasarį tarp Suvalkų ir Kauno jau važinėjo net 4 automobiliai. Naumiestyje susikūrė automobilių važinėjimo draugija. Ji planavo įsigyti 3 automobilius ir vežioti keleivius maršrutais „Marijampolė – Naumiestis“ ir „Marijampolė – Kybartai“. Lietuvių tai pirma. Iki tol Suvalkų gubernijoje veikė dvi bendrovės - "Točilauskio ir Ko" bei Veišbergo. Pirmosios savininkai buvo lenkai su lietuviais, antrosios žydas ("Lietuvos žinios" 1911 m. Nr. 66).
Vilkaviškyje taip pat buvo įkurta automobilių draugija, planavusi važinėti tarp Marijampolės, Vilkaviškio, Virbalio, Kybartų, Naumiesčio, Šakių. Tai buvo kažkas reto ir neįprasto. Vilkaviškiečiai savo pastangomis išlaikė draugiją, kuri turėjo ne vieną automobilį. Apie tai 1913 m. "Lietuvos žinios" Nr. 110 rašė: "Vienintele įstaiga vilkaviškiečiai gali prieš kitus pasigirti - „Lietuvių automobilių draugija". Automobiliai kursuoja jau porą metų ir puikiai tarnauja visai Suvalkų gubernijai, vienydami Marijampolę, Vilkaviškį, Alvitą, Virbalį, Kybartus ir Vilkaviškio stotį (traukinių - aut.). Visos draugijos rėdymas yra rankose inžinieriaus P. Vitkausko, p. Vabalo ir Vosyliaus.". Knygyno Vilkaviškyje steigėjas Adomas Dundzila prisimena, kad 1913 m. tuometinis draugijos pirmininkas p. Petras Vitkauskas už patalpų knygynui suteikimą reikalavo papildomai padirbėti - pardavinėti autobusų keleiviams bilietus.
Laikraštyje "Viltis" (1914-03-24) yra įdomi žinutė, kad nuo kovo 27 d. „pradėjo vaikščioti tarp Suvalkų ir Vilkaviškio per Marijampolę greitasis Oberpichler automobilis. Marijampolėn iš Suvalkų ateina 10 val. rytų ir pusiau pirmos eina Vilkaviškin. Iš Vilkaviškio ateina 4 val. po pietų ir 5 val. eina Suvalkuosna. Iš Suvalkų (gal į Suvalkus - aut.) grįžta 10 val. vakarą“. 1914 metais, kaip rašo (benjamino.blogas.lt) istorikas Benjaminas Mašalaitis pradėjo kursuoti (jau neplanavo) autobusas maršrutu "Marijampolė–Kybartai (traukiniuose iki 1962 m Virbalis - aut.)".
Norinčių važiuoti būdavo daug, kartais net neužtekdavo visiems vietos. Važiavimas kainavo 2,5 kapeikas už varstą (0,94 km). Tarybiniu laikotarpiu už 1 kilometrą tekdavo mokėti 1,5 kapeikos. Suvalkai tada buvo gubernijos centras, todėl ir važiuojančių daug. Po Pirmo pasaulinio karo miestas atiteko Lenkijai. Poreikių ir keliautojų sumažėjo. Šiandien vilkaviškiečiai, vykdami apsipirkti i Suvalkus, net neįsivaizduoja, kad keliauja prieš šimtmetį "pramintu taku". Skaitykite daugiau čia.
Pirmieji autobusai Lietuvoje pasirodė 1907 metais. Tai buvo maršrutas iš Druskininkų į Porečės geležinkelio stotį. Po metų, 1908-aisiais, autobusai pradėjo kursuoti ir kitame Lietuvos pakraštyje – iš Šiaulių į Latvijos miestą Jelgavą.
1908 metais keleivinis autotransportas pasirodė ir mūsų kraštuose, nors tikslią datą, kada Vilkaviškį pasiekė ar iš jo išvyko pirmasis maršrutinis automobilis ar autobusas, nustatyti nėra paprasta. Visgi šiek tiek žinių galima rasti ano meto spaudoje. Viena pirmųjų žinučių apie keleivių vežimą autotransportu išspausdinta 1908 metų gegužės 6-osios leidinyje „Šaltinis“ (čia ir toliau cituojant kalba netaisyta): „Suvalkai. Keli pirkliai padavė prašymą, kad būtų leista važinėt automobiliais (varomi benzina arba elektrika vežimai) iš Suvalkų į Marijampolę ir Seinus. Jei būtų leista, tai nors vasarą būtų gerai tiems miestams susižinoti, nes automobilis važiuoja taip greitai, kaip traukinys: iš Seinų į Marijampolę būtų galima nuvažiuoti per 4 valandas.“
Tas pats "Šaltinis" jau 1909-04-27 rašė: "...SUVALKAI... Pradžioje gegužio iš Suvalkų pradės važinėti automobiliai (benzinu varomi vežimai): Kaunan, Vilkaviškin ir stotin Kovalen ant rubežiaus". Toliau skaitome rudenį 1909 m. lapkričio 9-osios "Šaltinis" praneša, kad maršruto pradžia pakeista jau nuo Seinų: "kasdien automobiliai iš Seinų išeina 7 v. ryto, o grįžta pusiau vienuolikos vakaro. Taip yra laikas sutvarkytas, kad išvažiavus iš Seinų 7 v. ryto būtų galima nuvažiuoti apie 3 val. popiet į Vilkaviškį per Suvalkus, Kalvariją ir Marijampolę, o paskui ta pačia diena pusiau vienuolikos val. vakaro grįžti atgal į Seinus. Keliauninkams laikas labai patogiai sutvarkytas. Galima drąsiai pasinaudoti“.
1911 metų pavasarį tarp Suvalkų ir Kauno jau važinėjo net 4 automobiliai. Naumiestyje susikūrė automobilių važinėjimo draugija. Ji planavo įsigyti 3 automobilius ir vežioti keleivius maršrutais „Marijampolė – Naumiestis“ ir „Marijampolė – Kybartai“. Lietuvių tai pirma. Iki tol Suvalkų gubernijoje veikė dvi bendrovės - "Točilauskio ir Ko" bei Veišbergo. Pirmosios savininkai buvo lenkai su lietuviais, antrosios žydas ("Lietuvos žinios" 1911 m. Nr. 66).
Vilkaviškyje taip pat buvo įkurta automobilių draugija, planavusi važinėti tarp Marijampolės, Vilkaviškio, Virbalio, Kybartų, Naumiesčio, Šakių. Tai buvo kažkas reto ir neįprasto. Vilkaviškiečiai savo pastangomis išlaikė draugiją, kuri turėjo ne vieną automobilį. Apie tai 1913 m. "Lietuvos žinios" Nr. 110 rašė: "Vienintele įstaiga vilkaviškiečiai gali prieš kitus pasigirti - „Lietuvių automobilių draugija". Automobiliai kursuoja jau porą metų ir puikiai tarnauja visai Suvalkų gubernijai, vienydami Marijampolę, Vilkaviškį, Alvitą, Virbalį, Kybartus ir Vilkaviškio stotį (traukinių - aut.). Visos draugijos rėdymas yra rankose inžinieriaus P. Vitkausko, p. Vabalo ir Vosyliaus.". Knygyno Vilkaviškyje steigėjas Adomas Dundzila prisimena, kad 1913 m. tuometinis draugijos pirmininkas p. Petras Vitkauskas už patalpų knygynui suteikimą reikalavo papildomai padirbėti - pardavinėti autobusų keleiviams bilietus.
Laikraštyje "Viltis" (1914-03-24) yra įdomi žinutė, kad nuo kovo 27 d. „pradėjo vaikščioti tarp Suvalkų ir Vilkaviškio per Marijampolę greitasis Oberpichler automobilis. Marijampolėn iš Suvalkų ateina 10 val. rytų ir pusiau pirmos eina Vilkaviškin. Iš Vilkaviškio ateina 4 val. po pietų ir 5 val. eina Suvalkuosna. Iš Suvalkų (gal į Suvalkus - aut.) grįžta 10 val. vakarą“. 1914 metais, kaip rašo (benjamino.blogas.lt) istorikas Benjaminas Mašalaitis pradėjo kursuoti (jau neplanavo) autobusas maršrutu "Marijampolė–Kybartai (traukiniuose iki 1962 m Virbalis - aut.)".
Norinčių važiuoti būdavo daug, kartais net neužtekdavo visiems vietos. Važiavimas kainavo 2,5 kapeikas už varstą (0,94 km). Tarybiniu laikotarpiu už 1 kilometrą tekdavo mokėti 1,5 kapeikos. Suvalkai tada buvo gubernijos centras, todėl ir važiuojančių daug. Po Pirmo pasaulinio karo miestas atiteko Lenkijai. Poreikių ir keliautojų sumažėjo. Šiandien vilkaviškiečiai, vykdami apsipirkti i Suvalkus, net neįsivaizduoja, kad keliauja prieš šimtmetį "pramintu taku". Skaitykite daugiau čia.
TARPUKARIO VILKAVIŠKIO VIEŠASIS AUTOBUSŲ TRANSPORTAS.
Viešojo transporto istorijos entuziastas Kęstutis Pletkus archyve rado skelbimą apie autobusų eismą tarp Marijampolės ir Kauno 1920-taisiais. Skelbime rašoma: "Omnibusas ir karetka“ tarp Kauno ir Marijampolės pradės važinėti nuo rugsėjo 1-osios. Bilieto kaina – 40 auksinių. Vikipedijoje paaiškinama: "Omnibusas (lot. omnibus –"visiems") – daugiavietė karieta, skirta reguliariai vežioti keleiviams miestuose ir tarp miestų. Laikomas pirmąja daugiaviete viešojo transporto priemone. Būdavo dengtu kėbulu". Tokį žodžių junginį "Omnibusas ir karetka“ reikėtų suprasti kaip "visų pageidaujančių važiavimas karieta". Visgi tai (atidžiai perskaitykite pateiktą bilietą) arklinis transportas, kuris tada bandė konkuruoti su automobiliais.
Respublikinis laikraštis „Lietuva“ 1920 m. vasario 13 d. (nuo 1919 iki 1928 m. "Lietuvos aidas" pervadintas „Lietuva“) išspausdino skelbimą: „Automobilių važinėjamoji kontora praneša gerbiamajai publikai, kad nuo antradienio, vasario 10 dienos kasdiena pradės važiuoti automobiliai tuo tarpu Kauno, Mariampolės, Vilkaviškio, Virbalio, Kibartų ruožu. Iš Kauno išeis lygiai 7 v. ryto“. Tai buvo pirmasis tarpmiestinis (daugiau 50 km) maršrutas į Vilkaviškio kraštą. Gaila nenurodyta automobilio talpumas. Keliaujančių anuomet nebuvo daug. Žmonės gyveno skurdžiai ir jų reikalai dažniausiai buvo sutvarkomi artimiausiame miestelyje. Be to dar buvo galima 2 kartus per dieną iš Vilkaviškio į Kauną vykti traukiniu. Jis vežė visgi greičiau, nei blogu keliu kad ir geriausias to laikotarpio automobilis. Autobusas (sukurtas iš žodžio "Omnibus") buvo skirtas pagerinti susisiekimą ir kartu pašto vežimą, į Marijampolę prie jau esamo antradieniais, ketvirtadieniais ir sekmadieniais (neporinėmis dienomis atgal, o šeštadienis žydų išeiginė - šabas) 8 val. iš Kauno į Suvalkus. Kaip šis "Auto" atrodė? Tai turėjo būti Amerikos lietuvių bendrovės (ne žydų ir šabo nėra) "AMLIT" automobilis, kuri vertėsi "Ford and Fordson“ automobilių ir traktorių prekyba, remontu, aptarnavimu, o taip pat rūpinosi keleivių vežimu Suvalkijoje. Henrio Fordo fabrikai pardavinėjo lengvuosius automobilius, bet buvo galima atskirai įsigyti vien tik variklius, važiuokles ir kita. Žr. važiuoklės vaizdą.
Viešojo transporto istorijos entuziastas Kęstutis Pletkus archyve rado skelbimą apie autobusų eismą tarp Marijampolės ir Kauno 1920-taisiais. Skelbime rašoma: "Omnibusas ir karetka“ tarp Kauno ir Marijampolės pradės važinėti nuo rugsėjo 1-osios. Bilieto kaina – 40 auksinių. Vikipedijoje paaiškinama: "Omnibusas (lot. omnibus –"visiems") – daugiavietė karieta, skirta reguliariai vežioti keleiviams miestuose ir tarp miestų. Laikomas pirmąja daugiaviete viešojo transporto priemone. Būdavo dengtu kėbulu". Tokį žodžių junginį "Omnibusas ir karetka“ reikėtų suprasti kaip "visų pageidaujančių važiavimas karieta". Visgi tai (atidžiai perskaitykite pateiktą bilietą) arklinis transportas, kuris tada bandė konkuruoti su automobiliais.
Respublikinis laikraštis „Lietuva“ 1920 m. vasario 13 d. (nuo 1919 iki 1928 m. "Lietuvos aidas" pervadintas „Lietuva“) išspausdino skelbimą: „Automobilių važinėjamoji kontora praneša gerbiamajai publikai, kad nuo antradienio, vasario 10 dienos kasdiena pradės važiuoti automobiliai tuo tarpu Kauno, Mariampolės, Vilkaviškio, Virbalio, Kibartų ruožu. Iš Kauno išeis lygiai 7 v. ryto“. Tai buvo pirmasis tarpmiestinis (daugiau 50 km) maršrutas į Vilkaviškio kraštą. Gaila nenurodyta automobilio talpumas. Keliaujančių anuomet nebuvo daug. Žmonės gyveno skurdžiai ir jų reikalai dažniausiai buvo sutvarkomi artimiausiame miestelyje. Be to dar buvo galima 2 kartus per dieną iš Vilkaviškio į Kauną vykti traukiniu. Jis vežė visgi greičiau, nei blogu keliu kad ir geriausias to laikotarpio automobilis. Autobusas (sukurtas iš žodžio "Omnibus") buvo skirtas pagerinti susisiekimą ir kartu pašto vežimą, į Marijampolę prie jau esamo antradieniais, ketvirtadieniais ir sekmadieniais (neporinėmis dienomis atgal, o šeštadienis žydų išeiginė - šabas) 8 val. iš Kauno į Suvalkus. Kaip šis "Auto" atrodė? Tai turėjo būti Amerikos lietuvių bendrovės (ne žydų ir šabo nėra) "AMLIT" automobilis, kuri vertėsi "Ford and Fordson“ automobilių ir traktorių prekyba, remontu, aptarnavimu, o taip pat rūpinosi keleivių vežimu Suvalkijoje. Henrio Fordo fabrikai pardavinėjo lengvuosius automobilius, bet buvo galima atskirai įsigyti vien tik variklius, važiuokles ir kita. Žr. važiuoklės vaizdą.
1917 m. liepos 27 d. Fordo įmonės komercinei rinkai pradėjo tiekti sunkvežimio "Model TT" (pridėta "T" iš žodžio "Truck" - sunkvežimis) važiuokles. Dabar už 600 USD (ankstesnė 325 USD), nors mechaninė įranga pagrįsta standartine "Model T" liko ta pati, pirkėjai gavo: patvarią, bet labai lėtą važiuoklę sustiprintu bei prailgintu nuo 250 cm iki 320 tarp ašių (tiltų) rėmu, dvigubomis galinėmis lingėmis, sunkesnę jau sliekine pora varančiąją ašį su masyvesniais ratais, rankiniu stabdžiu juose , galimybę pasirinkti greitį. Jeigu lėtinančia 7,25 karto - važiuos ne daugiau 24 km per valandą greičiu, o įsigijus su "Ruckstell“ priedu diferenciale specialiąją - jau mažiau - tik 5,17 karto lėtinančią variklio apsisukimus. Perjungus šiame priede į tiesioginę,- teoriškai išvystys jau 35 km greitį. Sumoje su transmisija viso 4 pavaros važiuoti pirmyn ir 2 atgal. Pavarų įvairovė sudarė sąlygas su žemesne lengviau įveikti įkalnes ir pažliugusius kelius, o lygiu keliu, kad nevarginti variklį dirbti maksimaliai leistinais 1600 apsukų per minutę, stengėsi "neprisveikatinti" - važiuodavo praktiškai 30 km greičiu. Blogais duobėtais keliais to pilnai pakako, o kartais netgi ir per daug.
Važiuoklė yra, bet ji turi būti skirta vežti kažkokį tai krovinį, o čia tik rėmas, todėl kitos firmos turėjo puikią galimybę uždarbiauti, išbaiginėdamos įsigytą pusfabrikatį jau savaip. Nuotraukose stebėkite jų įvairovę.
Važiuoklė yra, bet ji turi būti skirta vežti kažkokį tai krovinį, o čia tik rėmas, todėl kitos firmos turėjo puikią galimybę uždarbiauti, išbaiginėdamos įsigytą pusfabrikatį jau savaip. Nuotraukose stebėkite jų įvairovę.
Tad visgi koks buvo pirmasis? Tikriausiai čia. Filmuke įsitikinome - 1919 m. "omnibusas" primena karietą ar netgi vežimą. Bet tai buvo bandymas krovininio platformoje įrengti sostus keliautojams. Kategorija - minivenas t.y. talpus vienatūris keleivinis automobilis, su trimis sėdynių eilėmis. Gaila - vietų tik 7 keleiviams. Skaičiuojant žmogaus vidutinišką svorį su apranga 85 kg, o vežti gali 910 kg, būtina talpinti 11. Kauniečiai visgi sutalpino. Išanalizuokite išlikusią vienintelę 1922 m. nuotrauką. Dabartine klasifikacija 11 keleivių priskiriama jau autobuso kategorijai (faktiškai mikroautobusas), todėl bendrovė, įvertinusi pajėgumus, ryžosi steigti kėbulų verslą. Gamino per metus vidutiniškai 25 tokius "AMLIT medinukus".
Šoninis autobuso užrašas nuotraukoje nurodo ne tą pirmąjį maršrutą "Kaunas - Marijampolė - Vilkaviškis - Kybartai". Ir autobusas kaip matėme filmuke kitas, bet važiuoklė tikrai buvo ši. Tikimiausia, kad buvo nupirktas iš užsienio firmų gamyklinis, nes savojo "sulipdyti" nespėta. Oficialiai teigiama, kad tokių kėbulų gamyba vyko 1922-1924 m. Bet tai serijinė. Paprastai būna bandomasis. Nuo 1917 m. projektui laiko pakankamai. Tad visgi - o gal?
Priemiestinis (vietinis) "Vilkaviškis - Marijampolė - Kybartai" (vilkaviškiečių, nes pradžia "Vilkaviškis") po 1914 m. karo, kada vėl atstatytas, kol kas istorinių duomenų nerasta, bet kad kursavo dar 1939 m. prailgintai iki Šakių (priskirtinas tarpmiestiniui) - žr. čia. Labai tikėtina, kad pirmasis "Kaunas - Kybartai" dėl traukinio konkurencijos ar benzino 1922 m. stokos buvo sutrumpintas iki Marijampolės. Jau tada buvo pradėta vykdyti keleivių persėdimas, kuris dabar plačiai propaguojamas. Galimybė Iš Marijampolės vykti į Vilkaviškį, Kybartus ir atgal tarpukario laikotarpiu jau buvo. Papildomai dar iki 1925 m, kad ir su pertraukomis, iš Vilkaviškio iki Marijampolės ir atgal vežiojo vokiečių po karo paliktas "siaurukas". Kelionės juo įspūdžius rasite čia.
Keleivinis transportas plėtėsi ir 1927 m. Vilkaviškio apskrityje užregistruota 27 automobiliai, iš jų 2 sunkvežimiai, 9 autobusai ir 16 lengvųjų automobilių. O jau 1938 m. 64 automobiliai (15 sunkvežimių, 12 autobusų ir 37 lengvieji). Autobusai daugiausiai kursavo į geležinkelio stotį. Betvarkės buvo kaip visada. ir spauda rašė. Buvo pastebima nežmoniška autobusų konkurencija, kurią "Šaltinis" 1928.03.10 apibūdino: „Priviso čia autobusų daugiau negu jų čia reikia. Keletas žydelių susitvarstė suirusius senus autobusus, kurie važinėjant nuolat genda ir daug nemalonumo suteikia keleiviams. Šoferiai taip pat neišsilavinę vaikėzai, kurie nesugeba pastebėti visų trūkumų. Neseniai, važiuojant į Virbalį, pusiaukely vėlai vakare sustojo: mat, pritrūko benzino; keleiviai, užsimokėję pinigus, pėkščiomis ėjo namo. Kitą kartą važiuodamas taip pat tamsy, be žiburių, užvažiavo ant vežimo, prikrauto tuščių kubilų. Triukšmas pasidarė didžiausias, kubilai išlakstė po visas puses. Keleiviams taip pat teko gerokai susitrenkti ir išsigąsti. Prie šitokios autobusų tvarkos ateityje galima ir didesnių nemalonumų susilaukti.“
Kaip teigia istorikas Benjaminas Mašalaitis, vilkaviškiečiai 1926 metais turėjo du keleivinius t.y didesnius autobusus. Foto, kurią 1997 m. publikavo savaitraštis "Autoekspresas", liudija, kad 1930 m. buvo jau trečias, nes registracijos numeris „VI. m. 3. Tai aišku ne vėliausiai registruotas, bet detalė miesto istorijai unikali ir iškalbinga. Reikėtų suprasti taip: „Vilkaviškis, miestas, trečias autobusas".
Šoninis autobuso užrašas nuotraukoje nurodo ne tą pirmąjį maršrutą "Kaunas - Marijampolė - Vilkaviškis - Kybartai". Ir autobusas kaip matėme filmuke kitas, bet važiuoklė tikrai buvo ši. Tikimiausia, kad buvo nupirktas iš užsienio firmų gamyklinis, nes savojo "sulipdyti" nespėta. Oficialiai teigiama, kad tokių kėbulų gamyba vyko 1922-1924 m. Bet tai serijinė. Paprastai būna bandomasis. Nuo 1917 m. projektui laiko pakankamai. Tad visgi - o gal?
Priemiestinis (vietinis) "Vilkaviškis - Marijampolė - Kybartai" (vilkaviškiečių, nes pradžia "Vilkaviškis") po 1914 m. karo, kada vėl atstatytas, kol kas istorinių duomenų nerasta, bet kad kursavo dar 1939 m. prailgintai iki Šakių (priskirtinas tarpmiestiniui) - žr. čia. Labai tikėtina, kad pirmasis "Kaunas - Kybartai" dėl traukinio konkurencijos ar benzino 1922 m. stokos buvo sutrumpintas iki Marijampolės. Jau tada buvo pradėta vykdyti keleivių persėdimas, kuris dabar plačiai propaguojamas. Galimybė Iš Marijampolės vykti į Vilkaviškį, Kybartus ir atgal tarpukario laikotarpiu jau buvo. Papildomai dar iki 1925 m, kad ir su pertraukomis, iš Vilkaviškio iki Marijampolės ir atgal vežiojo vokiečių po karo paliktas "siaurukas". Kelionės juo įspūdžius rasite čia.
Keleivinis transportas plėtėsi ir 1927 m. Vilkaviškio apskrityje užregistruota 27 automobiliai, iš jų 2 sunkvežimiai, 9 autobusai ir 16 lengvųjų automobilių. O jau 1938 m. 64 automobiliai (15 sunkvežimių, 12 autobusų ir 37 lengvieji). Autobusai daugiausiai kursavo į geležinkelio stotį. Betvarkės buvo kaip visada. ir spauda rašė. Buvo pastebima nežmoniška autobusų konkurencija, kurią "Šaltinis" 1928.03.10 apibūdino: „Priviso čia autobusų daugiau negu jų čia reikia. Keletas žydelių susitvarstė suirusius senus autobusus, kurie važinėjant nuolat genda ir daug nemalonumo suteikia keleiviams. Šoferiai taip pat neišsilavinę vaikėzai, kurie nesugeba pastebėti visų trūkumų. Neseniai, važiuojant į Virbalį, pusiaukely vėlai vakare sustojo: mat, pritrūko benzino; keleiviai, užsimokėję pinigus, pėkščiomis ėjo namo. Kitą kartą važiuodamas taip pat tamsy, be žiburių, užvažiavo ant vežimo, prikrauto tuščių kubilų. Triukšmas pasidarė didžiausias, kubilai išlakstė po visas puses. Keleiviams taip pat teko gerokai susitrenkti ir išsigąsti. Prie šitokios autobusų tvarkos ateityje galima ir didesnių nemalonumų susilaukti.“
Kaip teigia istorikas Benjaminas Mašalaitis, vilkaviškiečiai 1926 metais turėjo du keleivinius t.y didesnius autobusus. Foto, kurią 1997 m. publikavo savaitraštis "Autoekspresas", liudija, kad 1930 m. buvo jau trečias, nes registracijos numeris „VI. m. 3. Tai aišku ne vėliausiai registruotas, bet detalė miesto istorijai unikali ir iškalbinga. Reikėtų suprasti taip: „Vilkaviškis, miestas, trečias autobusas".
"Turtingiausio autobusų savininko iš Kybartų p. Bronemano šoferiai pradėjo dėvėti gražias uniformines kepures", pastebėjo laikraštis „Mūsų naujienos“ 1930 m. spalio pabaigoje. 1931 m. įsteigta naujų maršrutų, Iš Marijampolės į Alytų ir Vilkaviškį (dirbo 4 autobusai), iš Vilkaviškio į Virbalį, Kybartus ir atgal į Vilkaviškio Geležinkelio stotį (6 autobusai). Mūsų krašte autobusų savininkai taip pat aršiai konkuravo ir „mušė“ bilietų kainas. Iš Marijampolės į Kauną vežė už 2–3 litus, o kartais ir už litą. Būta ir autobusų savininkų bandymų susitarti dėl vienodų didesnių bilietų kainų, sudaryti „sindikatą“, tačiau jie nebuvo sėkmingi.
1932 metų sausio pabaigoje Vilkaviškį sukrėtė didžiulė autobuso avarija. Iš Marijampolės į Vilkaviškį vykęs perkrautas autobusas prie Gižų pametė priekinę ašį ir vertėsi ant stogo. Sužeista net 16 iš 18-kos važiavusių keleivių. Šie metai dar pasižymėjo ir itin dideliu autobusų kursavimo nepunktualumu, jų savininkų neatsakingumu. Nuolatinių tvarkaraščių nebuvo arba jų niekas nevykdė. Autobusas išvykdavo, kai prisirinkdavo keleivių arba kai taip sugalvodavo jo savininkas. Tuo tarpu keleiviai stotyse ir stotelėse laukdavo vėluojančių autobusų ir nežinodavo, ar šie išvis atvažiuos. Prireikė dar nemažai laiko, kol nusistovėjo nuolatiniai autobusų kursavimo tvarkaraščiai. Juos imta skelbti stotyse ir spaudoje.
1932 metų sausio pabaigoje Vilkaviškį sukrėtė didžiulė autobuso avarija. Iš Marijampolės į Vilkaviškį vykęs perkrautas autobusas prie Gižų pametė priekinę ašį ir vertėsi ant stogo. Sužeista net 16 iš 18-kos važiavusių keleivių. Šie metai dar pasižymėjo ir itin dideliu autobusų kursavimo nepunktualumu, jų savininkų neatsakingumu. Nuolatinių tvarkaraščių nebuvo arba jų niekas nevykdė. Autobusas išvykdavo, kai prisirinkdavo keleivių arba kai taip sugalvodavo jo savininkas. Tuo tarpu keleiviai stotyse ir stotelėse laukdavo vėluojančių autobusų ir nežinodavo, ar šie išvis atvažiuos. Prireikė dar nemažai laiko, kol nusistovėjo nuolatiniai autobusų kursavimo tvarkaraščiai. Juos imta skelbti stotyse ir spaudoje.
Pastebėkit nuotraukoje iš vilkaviškiečio Rimanto Piliukaičio asmeninio albumo autobuso valstybinis Nr. jau "5", kadangi 1936 metai, o ne 1930. Viešojo transporto autobusų "parkas" plečiasi..
Stočių įrengimas net ir dabar nėra privalomas. Tai netrikdo autobusų važiavimo, kadangi kaip ir pakelėse taip ir miestuose bei miesteliuose sustojama sutartose vietose. Parenkama vadovaujantis saugumu, išlipant iš autobuso bei įlipant. Pastogės nuo vėjo, lietaus ar šalčio irgi nebūtinos. Tai keleivių rinkimosi vieta. Stoties tikslas užtikrinti tvarką, kontroliuoti autobusų reisų reguliarumą ir pan. Tarpukaryje kaip ir šiandien vyko viešieji pirkimai. "Lietuvos žinios" 1930 m. sausio 4 d. paskelbė konkursą. Laimėjusiam žadama 3 metus mokėti už išlaikomą stotį nuomą. Ir taip pirmoji Vilkaviškio autobusų stotis oficialiai įsteigta prie Gedimino gatvės. Žr. Kazio Karužos 1940 m Vilkaviškis. Kokia gi jos veikla ir įsipareigojimai? "1930 m. lapkričio 15 dieną sutartį dėl autobusų stoties steigimo pasirašė Vilkaviškio miesto valdyba ir E. M. Pustopedskio įpėdiniai Eliašas, Mordchelis ir Moisiejus Pustopedskiai (taip ir rašoma sutartyje, kurios nuorašas saugomas LCVA - aut.). Stotis buvo įkurta Pustopedskiams priklausančių namų, stovėjusių Gedimino g. (Nr. 7, 9 ir 11), kieme. Miesto valdyba įsipareigojo išleisti privalomą įsakymą, kad visi keleiviniai autobusai ir automobiliai, naudojami verslo reikalais, privalo apsistoti tik stotyje. O Pustopedskiai pasižadėjo apšviesti, aptverti ir išgrįsti 1500 kv. metrų ploto stoties kiemą, palaikyti jame tvarką. Taip pat jie privalėjo stoties kieme įrengti automatinį siurblį autobusams plauti ir prietaisą „orui į šinas pripūsti“. Stočiai turėjo būti skirti du erdvūs kambariai, joje Pustopedskiai turėjo įvesti ir telefono liniją, kad telefonu už valstybės nustatytą mokestį galėtų naudotis visi, kam jo reikia. Sutartis buvo sudaryta trejiems metams, už jos įvykdymą Pustopedskiai atsakė 3000 litų dydžio užstatu". Žiūrėkite to meto autobusų, stoties pastatų (iš gatvės pusės ir kieme) vaizdo nuotraukas.
Stočių įrengimas net ir dabar nėra privalomas. Tai netrikdo autobusų važiavimo, kadangi kaip ir pakelėse taip ir miestuose bei miesteliuose sustojama sutartose vietose. Parenkama vadovaujantis saugumu, išlipant iš autobuso bei įlipant. Pastogės nuo vėjo, lietaus ar šalčio irgi nebūtinos. Tai keleivių rinkimosi vieta. Stoties tikslas užtikrinti tvarką, kontroliuoti autobusų reisų reguliarumą ir pan. Tarpukaryje kaip ir šiandien vyko viešieji pirkimai. "Lietuvos žinios" 1930 m. sausio 4 d. paskelbė konkursą. Laimėjusiam žadama 3 metus mokėti už išlaikomą stotį nuomą. Ir taip pirmoji Vilkaviškio autobusų stotis oficialiai įsteigta prie Gedimino gatvės. Žr. Kazio Karužos 1940 m Vilkaviškis. Kokia gi jos veikla ir įsipareigojimai? "1930 m. lapkričio 15 dieną sutartį dėl autobusų stoties steigimo pasirašė Vilkaviškio miesto valdyba ir E. M. Pustopedskio įpėdiniai Eliašas, Mordchelis ir Moisiejus Pustopedskiai (taip ir rašoma sutartyje, kurios nuorašas saugomas LCVA - aut.). Stotis buvo įkurta Pustopedskiams priklausančių namų, stovėjusių Gedimino g. (Nr. 7, 9 ir 11), kieme. Miesto valdyba įsipareigojo išleisti privalomą įsakymą, kad visi keleiviniai autobusai ir automobiliai, naudojami verslo reikalais, privalo apsistoti tik stotyje. O Pustopedskiai pasižadėjo apšviesti, aptverti ir išgrįsti 1500 kv. metrų ploto stoties kiemą, palaikyti jame tvarką. Taip pat jie privalėjo stoties kieme įrengti automatinį siurblį autobusams plauti ir prietaisą „orui į šinas pripūsti“. Stočiai turėjo būti skirti du erdvūs kambariai, joje Pustopedskiai turėjo įvesti ir telefono liniją, kad telefonu už valstybės nustatytą mokestį galėtų naudotis visi, kam jo reikia. Sutartis buvo sudaryta trejiems metams, už jos įvykdymą Pustopedskiai atsakė 3000 litų dydžio užstatu". Žiūrėkite to meto autobusų, stoties pastatų (iš gatvės pusės ir kieme) vaizdo nuotraukas.
1914 m. Kybartų mieste gyveno 10 000 gyventojų. Per Pirmąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas, tačiau netrukus atsistatė ir vėl išaugo. 1919 ir 1924 m. suteiktos miesto teisės ir privilegijos. Jau 1923 m. duomenimis gyveno 6000 gyventojų, buvo Vilkaviškio apskrities valsčiaus centras. Po 1930 metų Vilkaviškio miesto pavyzdžiu šiokių tokių autobusų stočių dabartinėje prie geležinkelio stoties vietoje jau būta.
VIEŠASIS AUTOBUSŲ TRANSPORTAS VILKAVIŠKYJE PO ANTROJO PASAULINIO KARO.
Pokaryje 1948 gegužės mėn. Kauno autotransporto kontora (ATK) įsteigė autobusų stotį Marijampolėje ir organizavo autobusų maršrutus "Kaunas - Marijampolė - Vilkaviškis" ir "Vilkaviškis - Kybartai", kuriais keleivius vežė Marijampolės autobusų stočiai perduoti 4 autobusai GAZ-03-30. Pasiteisino, kadangi į Marijampolę ir Vilkaviškį važiavo dar ir kiti autobusai, tik 2 reguliarūs reisai kasdien iš Kauno 8.00 ir 15.10 val. pradžioje iki Kybartų, o dabar prailgintu maršrutu iki Vištyčio.
Antroji (įskaitykime ir prieškarinę) autobusų stotis pradėta statyti dabartinėje vietoje po žemės sklypo 1957 m. paskyrimo. Ją statė Kybartų autokelių eksploatacijos valdyba. Darbų vykdytojas Jonas Butauskas. Tai tipinis (mažų miestelių pvz. Kybartuose, Skaudvilėje, Varniuose) autopavilijonas. Jame 3 patalpos: keleivių „salė“ (didžiausia), kasininko-informatoriaus ir konduktorių atsiskaitymo. Šildoma paprasta krosnimi. Fasadas priešingai dabartinei stočiai buvo nukreiptas „veidu“ į miesto centrą, bet be aikštelių su kryptimis autobusams įvažiuoti. Ne autobusai laukė važiuojančių, bet keleiviai bėgiojo prie jų. Vėliau aikšteles įrengė. Dar vienas kuriozas - pastatė 1958 m., o inventorizavo 1964 m. Žr. nuotraukas.
VIEŠASIS AUTOBUSŲ TRANSPORTAS VILKAVIŠKYJE PO ANTROJO PASAULINIO KARO.
Pokaryje 1948 gegužės mėn. Kauno autotransporto kontora (ATK) įsteigė autobusų stotį Marijampolėje ir organizavo autobusų maršrutus "Kaunas - Marijampolė - Vilkaviškis" ir "Vilkaviškis - Kybartai", kuriais keleivius vežė Marijampolės autobusų stočiai perduoti 4 autobusai GAZ-03-30. Pasiteisino, kadangi į Marijampolę ir Vilkaviškį važiavo dar ir kiti autobusai, tik 2 reguliarūs reisai kasdien iš Kauno 8.00 ir 15.10 val. pradžioje iki Kybartų, o dabar prailgintu maršrutu iki Vištyčio.
Antroji (įskaitykime ir prieškarinę) autobusų stotis pradėta statyti dabartinėje vietoje po žemės sklypo 1957 m. paskyrimo. Ją statė Kybartų autokelių eksploatacijos valdyba. Darbų vykdytojas Jonas Butauskas. Tai tipinis (mažų miestelių pvz. Kybartuose, Skaudvilėje, Varniuose) autopavilijonas. Jame 3 patalpos: keleivių „salė“ (didžiausia), kasininko-informatoriaus ir konduktorių atsiskaitymo. Šildoma paprasta krosnimi. Fasadas priešingai dabartinei stočiai buvo nukreiptas „veidu“ į miesto centrą, bet be aikštelių su kryptimis autobusams įvažiuoti. Ne autobusai laukė važiuojančių, bet keleiviai bėgiojo prie jų. Vėliau aikšteles įrengė. Dar vienas kuriozas - pastatė 1958 m., o inventorizavo 1964 m. Žr. nuotraukas.
Vilkaviškio rajone iki 1959 metų kursavo tik tranzitiniai autobusai į Kaliningradą, Baranovičius, Valkaviską, Kauną, Marijampolę, Kybartus. Privatus verslas buvo uždraustas. Statistikos duomenimis jau 1953 m. rajone buvo 100 automašinų t. sk. 79 sunkvežimiai, 7 specialieji ir pikapai bei 14 lengvųjų automobilių. Autotransportą turėjo 35 organizacijos, bet autobusų dar ne.1958-1959 m. Lietuvoje vyko žinybinių automobilių perdavimas autotransporto įmonėms. Taip susidarė sąlygos Marijampolės cukraus fabriko Vilkaviškio Autokoloną, perduoti Kapsuko (Marijampolės - aut.) autotransporto kontorai (ATK). 1959 m. jau gauti 2 Vilkaviškiui skirti KAG-3 markės autobusai. Šis modelis buvo labai vertinamas. Neaišku kodėl? Pašaipiai vadintas „mediniu Ikarus“. Matomai dėl to, kad keleivių sostai salono priekyje išdėstyti, kaip Kauno miesto maršrutinių "Ikarus". 1959 m. tai gal ir buvo šedevras (žr, čia), nes gamino Kauno autobusų gamykla (KAG). 1958 m. Rusijos mieste Pavlovske pradėjus gaminti metaliniu korpusu PAZ-652, jau kauniečių medinis tiko tik kolūkiams, mokykloms ir pan. Alytaus raj. Daugų vidurinės mokiniai pravardžiavo turimą KAG-3 mokyklinį autobusą "malkine".
VILKAVIŠKIO AUTOTRANSPORTO (Autokolona, kontora, įmonė) AKIMIRKOS.
Iki 1959 metų birželio mėnesio Vilkaviškio miesto ir rajono organizacijas...(Skaityti daugiau).
BE GORBAČIOVO NEBŪTŲ LANDSBERGIO, BE ANKEVIČIAUS - NAUJOS STOTIES.
Kodėl toks šokiruojantis straipsnio pavadinimas? Nesvarbu, kas vėliau įvyko, bet be prielaidų, tam sudarytų sąlygų, nebūtų ir statybų. Daryk šiandien tai, ką privalai, o rytoj - bus kaip bus. Pamatai yra - "namą" galės pastatyti jau ir kiti.
Aš visą savo gyvenimą dirbau vežėju. Kas tai? Vežėjas turimais autobusais vykdo keleivių vežimą savo paties sukurtais, arba perėmus iš kito vežėjo, maršrutais. Ar būtina vežėjui stotis? Ne. Jam reikalinga tik keleivių rinkimosi vieta – stotelė. Kaip ten keleiviai laukia autobuso priedangoje, šilumoje ar po stogu nuo lietaus - jam nesvarbu. Čia ir atsakymas, kodėl senoji stotis nebuvo tinkamai prižiūrima. Vien tik išlaidos. O pajamas juk autobusai uždirba. Nėra stoties – nėra problemų. Ekonomikoje pirkėjas gali atsirasti tada, kai yra prekė. O prekė UAB „Vilkaviškio autobusų parkas“. Bet ją būtina išsaugoti, "supakuoti" ir paruošti pardavimui. Anoks čia nuopelnas. Juk visi kaimyniniai Marijampolės, Šakių ir kt. autobusų parkai puikiausiai gyvuoja. Kur problema? Dirba alternatyvus konkurentas - autobusų parkas UAB „Bondrida“, todėl savivaldybė planuoja UAB „Vilkaviškio autobusų parkas“ įmonę, kaip ir nelabai reikalingą, privatizuoti arba suprantamiau parduoti. Savivaldybė parkui Įsiskolinusi jau 300 tūkst. litų, o pinigų sumokėjimui nėra. Kaip ši skola susikaupė? Dalis keleivių vežama lengvatinėmis sąlygomis t.y. sumoka pusę bilieto kainos ar dar mažiau. Vežėjas į maršrutą paskirs mažesnį (degalų ekonomija) autobusą ir susirinks tik už kelionę brangiau mokančius. Kitiems „nėra vietų“. Kad taip neatsitiktų, savivaldybė įstatymais yra įpareigota kompensuoti bilieto skirtumą, kad visi būtų vežami „pilna kaina“. Taip pat savivaldybės teritorijoje būtinam susisiekimui su centru užtikrinti būtinas pakankamas keleivių srautas t.y. surinkti tiek pinigų, kad autobuso darbas būtų pelningas, nes kitaip vežėjas maršrutą panaikins. Gyventojai pasipiktins: „paskutinį autobusą atėmė. Nerinksim mes tokios savivaldybės valdžios“. Na ir čia tenka kompensuoti vežėjo nuostolius. Dėl skolų lyg ir paaiškinau. Bet kaip su konkurentu? Juk UAB „Bondrida“ laukia "pasaloje" ir tikisi: parke pasibaigs pinigai, autobusai neužsipils degalų, į maršrutus neišvažiuos. Tada savais autobusais pirmyn į darbą. Nesvarbu, kad „svetimuose“ maršrutuose. Keleiviai juk nelauks, bet ir pasikeitimo nepajus. Koks skirtumas kieno autobusas veža – svarbu veža. Savivaldybei irgi neaktualu: -:„gal ir skola pražus“. Suklupęs juk gali ir nepakilti. Kaip tada su preke? Ką parduoti Kaunui?
Štai tokioje situacijoje 2005 metais tapau UAB „Vilkaviškio autobusų parkas“ vadovu. Kad užtektų pinigų degalams, dažnai buvo neišmokami darbuotojams atlyginimai. O jų prisikaupė net 6 mėnesiai. Reikia kažką daryti. Iki parką savivaldybė susiruoš parduoti (pardavė po 5 metų 2010 m. vasario mėn.) neaišku ar darbuotojai be atlyginimų, mokant tik kas antrą mėnesį, išgyvens. Sutartimi su degalų tiekėju UAB „Vildega“ įsipareigota kiekvieną mėnesį sumokėti už pirktus degalus. Skola ir čia 50 tūkst. litų. Pradėjau mokėti pirmiau po 2 atlyginimus, bet nemokėjau tą mėnesį degalų pirkimo. Kitą mėnesį: už degalus ir 1 mėnesio atlyginimą. Avantiūra tesėsi iki UAB „Vildega“ savininkas užblokavo pirkimus. „Nori degalų - atsiveži pinigų“. Bet „šaukštai po pietų“. Skolos susilygino. Kada savivaldybė sumokės tuos 300 tūkst., tada ir grąžinsiu skolą. Jeigu ne - ne parko problema. Savanoriu „Anstoliu“ savivaldybei dirba jau UAB „Vildega“. Nuoširdus ačiū Algirdui Butkevičiui, kuris matomai Arvydo Gražulio prašymu dar anksčiau "privertė" mus paremti vietinius verslininkus ir pirkti degalus autobusams su 0,20 litų nuolaida vienam litrui UAB "Vildega" degalinėje. Bėdų verslininkui aišku pridarėm, bet šiandien jie abu irgi gali didžiuotis savo indėliais į naują autobusų stotį Vilkaviškyje. Skolos UAB "Vildega" buvo grąžintos su palūkanomis, bet faktiškai autobusų parkas žalos visgi "pridirbo".
2008 gruodžio 15 d. Vilkaviškio savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. B-ĮV-1227 p.5 buvau paskirtas antraeilėse pareigose dar ir UAB „Vilkaviškio autobusų stotis“ vadovu. Dvejose pareigose dirbau iki 2009 m. spalio 3 d., kada vadovavimą parkui perėmė Marius Jasaitis. Įmonė tada dirbo jau rentabiliai, nes perduodant buvo sukaupta 33 tūkst. litų pelno. Štai dabar konkurentas tapo nepavojingas.
Kodėl buvo pelnas? Per 5 darbo metus tobulinau autobusų maršrutus: panaikinau dalį nuostolingų, kitus apjungiau, keičiau važiavimo laikus ir autobusus vakarietiškais, mažiau degalų vartojančiais mikroautobusais ir pan. Šį darbą 2011 m. ataskaitinio susirinkimo metu UAB „Kautra“ gen. direktorius Linas Skardžiukas įvertino taip: - nesitikėjau, kad Vilkaviškyje galima gauti tiek pelno. Čia aišku tik procentine išraiška. Nesilyginsi su Kaunu, kur gaunama milijonais.
Ir dabar Vilkaviškio parko autobusai važiuoja mano sukurtais maršrutais. Keitė tik, kadangi savivaldybės pavaldumo parkui tokių galimybių nebuvo, autobusus naujesniais, mažesniais, ekonomiškesniais. Dabar prielaidos turėtų būti pakankamai suprantamos. Ar UAB „Bondrida“ statytų naują stotį? Atsakymas – ne. O pastatymo, kaip ir jos pačios istorija (juk stotis nestandartinė) irgi įdomi, kurią apibūdinčiau taip – neįtikėtinas aplinkybių sutapimas.
NAUJOJI VILKAVIŠKIO AUTOBUSŲ STOTIS - NEĮTIKĖTINAS APLINKYBIŲ SUTAPIMAS.
Pirminės stoties statybų užmačios prasidėjo 2010 m. vasario mėn., kada UAB „Kautra“ nupirko "Vilkaviškio autobusų parką". Jau tada gen. direktorius Linas Skardžiukas pareiškė - "stotį griausim ir statysim naują". Argumentai, kad senasis pastatas gali stovėti šimtą metų ir būtina tik paremontuoti buvo paneigti tiesmukiškai - „naują statyti pigiau, nei lopyti seną“. Atrodė kažkas iš fantazijų ar utopijų srities. Be to jie seną stotį pradėjo remontuoti, puošti, salėje „įmūrijo“ autobusą. Užklausiau - „kam pinigus leidžiat vėjais, jei vėl griausit ir statysit naują“. Atsakymas suglumino - „tie 40 tūkst. litų tai lašas palyginti su naujos milijonais. Lašas šen, lašas ten“. Remonto metu kasininko kabinetą jie apjungė su dispečerio ir siuntų skyriumi viena patalpa. Verslininkai žino tokią formulę – du plius du kartais lygu penki. Pvz. pradėjus stoties kasoje pardavinėti bilietus, pinigų bus surenkama daugiau. Kodėl? Vairuotojas maršrute renka tiek pat, o kasa juk papildomai. Šį paradoksą aš žinojau, bet tam reikalinga kasininkas (netgi du), kuriems atlyginimui mokėti reikės papildomų pajamų. „Rusiškas biznis – litą uždirbsi, du pradirbsi“. Jeigu tai vykdys dispečeris kartu informatoriaus, kasininko, siuntų priėmėjo pareigas, tada tikslinga. Kauniečiai taip ir padarė. Liko "pajėgūs", o kitiems pasiūlė "išeitinės".
Ketėsi rajono vadovai, todėl statybos liko užmaršty. Vilkaviškio savivaldybėje, pradėjus vadovauti Algimanto Greimo komandai, 2013 m. kyla klausimas: kam reikalinga įmonė UAB „Vilkaviškio autobusų stotis“, kurią tikslinga būtų naikinti, prijungiant prie UAB „Vilkaviškio komunalinis ūkis“. Juk dirba tik vienas darbuotojas - vadovas Algimantas Ankevičius. Kam reikalinga, paaiškinsiu vėliau. Dabar tegul bus intriga. Tarkim, kad iš pagarbos Vilkaviškio rajono garbės piliečiui Stasiui Ankevičiui specialiai sukurta įmonė sūnui. Savivaldybės taryboje Algirdo Neiberkos komanda nesutinka su prijungimu. Politikoje atsakymas paprastas. Jeigu pozicija taip, aišku opozicija ne. Prašo paaiškinti kodėl? Ne ir tiek. Neįtikėtinas aplinkybių sutapimas. Bet dokumentai Registrų centrui pradedami ruošti. Pradiniuose svarstymuose buvo planuotas Algimanto Ankevičiaus įdarbinimas UAB „Vilkaviškio komunalinis ūkis“, bet 2013 meų birželio mėn. posėdyje nurodymo neliko. Tada pateikiau paklausimą raštu dėl ateities. Kol gavau atsakymą mėnuo taip ir užsidelsė. Vėl neįtikėtinas aplinkybių sutapimas, kuris lapkričio mėn. (mėnesiu anksčiau ir stoties nėra) tapo labai svarbiu. O kas gi įvyko? Vilkaviškio ligoninės vyr. gydytojas Linas Blažaitis prisijungė prie Algirdo Neiberkos komandos ir taip vadovavimą savivaldybės tarybai perėmė ši komanda. Aišku jau gruodžio mėn. įmonių jungimas nutraukiamas. Priimamas saliamoniškas sprendimas: paklausti rajono gyventojų teikti pasiūlymus, ką daryti su autobusų stotimi? Aišku gerų rimtų pasiūlymų niekas taip ir nepateikė. O klausimą visgi būtina spręsti. Kodėl nesutikote jungti įmones? Pradedamos derybos su UAB „Kautra“. 2014 m. gegužės mėn. savivaldybės taryba pritaria Jungtinės veiklos sutarties projektui parinkti privatų investuotoją autobusų stoties modernizavimo ir plėtros koncepcijai vykdyti. Iš pateiktų pasiūlymų (nėra iš ko rinktis, nes vienintelis) nugalėtoju tampa UAB „Kautra“ ir 2014 m. rugsėjo mėn. sutartis patvirtinama. Ruošiamas pirminis statybų projektas.
VILKAVIŠKIO AUTOTRANSPORTO (Autokolona, kontora, įmonė) AKIMIRKOS.
Iki 1959 metų birželio mėnesio Vilkaviškio miesto ir rajono organizacijas...(Skaityti daugiau).
BE GORBAČIOVO NEBŪTŲ LANDSBERGIO, BE ANKEVIČIAUS - NAUJOS STOTIES.
Kodėl toks šokiruojantis straipsnio pavadinimas? Nesvarbu, kas vėliau įvyko, bet be prielaidų, tam sudarytų sąlygų, nebūtų ir statybų. Daryk šiandien tai, ką privalai, o rytoj - bus kaip bus. Pamatai yra - "namą" galės pastatyti jau ir kiti.
Aš visą savo gyvenimą dirbau vežėju. Kas tai? Vežėjas turimais autobusais vykdo keleivių vežimą savo paties sukurtais, arba perėmus iš kito vežėjo, maršrutais. Ar būtina vežėjui stotis? Ne. Jam reikalinga tik keleivių rinkimosi vieta – stotelė. Kaip ten keleiviai laukia autobuso priedangoje, šilumoje ar po stogu nuo lietaus - jam nesvarbu. Čia ir atsakymas, kodėl senoji stotis nebuvo tinkamai prižiūrima. Vien tik išlaidos. O pajamas juk autobusai uždirba. Nėra stoties – nėra problemų. Ekonomikoje pirkėjas gali atsirasti tada, kai yra prekė. O prekė UAB „Vilkaviškio autobusų parkas“. Bet ją būtina išsaugoti, "supakuoti" ir paruošti pardavimui. Anoks čia nuopelnas. Juk visi kaimyniniai Marijampolės, Šakių ir kt. autobusų parkai puikiausiai gyvuoja. Kur problema? Dirba alternatyvus konkurentas - autobusų parkas UAB „Bondrida“, todėl savivaldybė planuoja UAB „Vilkaviškio autobusų parkas“ įmonę, kaip ir nelabai reikalingą, privatizuoti arba suprantamiau parduoti. Savivaldybė parkui Įsiskolinusi jau 300 tūkst. litų, o pinigų sumokėjimui nėra. Kaip ši skola susikaupė? Dalis keleivių vežama lengvatinėmis sąlygomis t.y. sumoka pusę bilieto kainos ar dar mažiau. Vežėjas į maršrutą paskirs mažesnį (degalų ekonomija) autobusą ir susirinks tik už kelionę brangiau mokančius. Kitiems „nėra vietų“. Kad taip neatsitiktų, savivaldybė įstatymais yra įpareigota kompensuoti bilieto skirtumą, kad visi būtų vežami „pilna kaina“. Taip pat savivaldybės teritorijoje būtinam susisiekimui su centru užtikrinti būtinas pakankamas keleivių srautas t.y. surinkti tiek pinigų, kad autobuso darbas būtų pelningas, nes kitaip vežėjas maršrutą panaikins. Gyventojai pasipiktins: „paskutinį autobusą atėmė. Nerinksim mes tokios savivaldybės valdžios“. Na ir čia tenka kompensuoti vežėjo nuostolius. Dėl skolų lyg ir paaiškinau. Bet kaip su konkurentu? Juk UAB „Bondrida“ laukia "pasaloje" ir tikisi: parke pasibaigs pinigai, autobusai neužsipils degalų, į maršrutus neišvažiuos. Tada savais autobusais pirmyn į darbą. Nesvarbu, kad „svetimuose“ maršrutuose. Keleiviai juk nelauks, bet ir pasikeitimo nepajus. Koks skirtumas kieno autobusas veža – svarbu veža. Savivaldybei irgi neaktualu: -:„gal ir skola pražus“. Suklupęs juk gali ir nepakilti. Kaip tada su preke? Ką parduoti Kaunui?
Štai tokioje situacijoje 2005 metais tapau UAB „Vilkaviškio autobusų parkas“ vadovu. Kad užtektų pinigų degalams, dažnai buvo neišmokami darbuotojams atlyginimai. O jų prisikaupė net 6 mėnesiai. Reikia kažką daryti. Iki parką savivaldybė susiruoš parduoti (pardavė po 5 metų 2010 m. vasario mėn.) neaišku ar darbuotojai be atlyginimų, mokant tik kas antrą mėnesį, išgyvens. Sutartimi su degalų tiekėju UAB „Vildega“ įsipareigota kiekvieną mėnesį sumokėti už pirktus degalus. Skola ir čia 50 tūkst. litų. Pradėjau mokėti pirmiau po 2 atlyginimus, bet nemokėjau tą mėnesį degalų pirkimo. Kitą mėnesį: už degalus ir 1 mėnesio atlyginimą. Avantiūra tesėsi iki UAB „Vildega“ savininkas užblokavo pirkimus. „Nori degalų - atsiveži pinigų“. Bet „šaukštai po pietų“. Skolos susilygino. Kada savivaldybė sumokės tuos 300 tūkst., tada ir grąžinsiu skolą. Jeigu ne - ne parko problema. Savanoriu „Anstoliu“ savivaldybei dirba jau UAB „Vildega“. Nuoširdus ačiū Algirdui Butkevičiui, kuris matomai Arvydo Gražulio prašymu dar anksčiau "privertė" mus paremti vietinius verslininkus ir pirkti degalus autobusams su 0,20 litų nuolaida vienam litrui UAB "Vildega" degalinėje. Bėdų verslininkui aišku pridarėm, bet šiandien jie abu irgi gali didžiuotis savo indėliais į naują autobusų stotį Vilkaviškyje. Skolos UAB "Vildega" buvo grąžintos su palūkanomis, bet faktiškai autobusų parkas žalos visgi "pridirbo".
2008 gruodžio 15 d. Vilkaviškio savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. B-ĮV-1227 p.5 buvau paskirtas antraeilėse pareigose dar ir UAB „Vilkaviškio autobusų stotis“ vadovu. Dvejose pareigose dirbau iki 2009 m. spalio 3 d., kada vadovavimą parkui perėmė Marius Jasaitis. Įmonė tada dirbo jau rentabiliai, nes perduodant buvo sukaupta 33 tūkst. litų pelno. Štai dabar konkurentas tapo nepavojingas.
Kodėl buvo pelnas? Per 5 darbo metus tobulinau autobusų maršrutus: panaikinau dalį nuostolingų, kitus apjungiau, keičiau važiavimo laikus ir autobusus vakarietiškais, mažiau degalų vartojančiais mikroautobusais ir pan. Šį darbą 2011 m. ataskaitinio susirinkimo metu UAB „Kautra“ gen. direktorius Linas Skardžiukas įvertino taip: - nesitikėjau, kad Vilkaviškyje galima gauti tiek pelno. Čia aišku tik procentine išraiška. Nesilyginsi su Kaunu, kur gaunama milijonais.
Ir dabar Vilkaviškio parko autobusai važiuoja mano sukurtais maršrutais. Keitė tik, kadangi savivaldybės pavaldumo parkui tokių galimybių nebuvo, autobusus naujesniais, mažesniais, ekonomiškesniais. Dabar prielaidos turėtų būti pakankamai suprantamos. Ar UAB „Bondrida“ statytų naują stotį? Atsakymas – ne. O pastatymo, kaip ir jos pačios istorija (juk stotis nestandartinė) irgi įdomi, kurią apibūdinčiau taip – neįtikėtinas aplinkybių sutapimas.
NAUJOJI VILKAVIŠKIO AUTOBUSŲ STOTIS - NEĮTIKĖTINAS APLINKYBIŲ SUTAPIMAS.
Pirminės stoties statybų užmačios prasidėjo 2010 m. vasario mėn., kada UAB „Kautra“ nupirko "Vilkaviškio autobusų parką". Jau tada gen. direktorius Linas Skardžiukas pareiškė - "stotį griausim ir statysim naują". Argumentai, kad senasis pastatas gali stovėti šimtą metų ir būtina tik paremontuoti buvo paneigti tiesmukiškai - „naują statyti pigiau, nei lopyti seną“. Atrodė kažkas iš fantazijų ar utopijų srities. Be to jie seną stotį pradėjo remontuoti, puošti, salėje „įmūrijo“ autobusą. Užklausiau - „kam pinigus leidžiat vėjais, jei vėl griausit ir statysit naują“. Atsakymas suglumino - „tie 40 tūkst. litų tai lašas palyginti su naujos milijonais. Lašas šen, lašas ten“. Remonto metu kasininko kabinetą jie apjungė su dispečerio ir siuntų skyriumi viena patalpa. Verslininkai žino tokią formulę – du plius du kartais lygu penki. Pvz. pradėjus stoties kasoje pardavinėti bilietus, pinigų bus surenkama daugiau. Kodėl? Vairuotojas maršrute renka tiek pat, o kasa juk papildomai. Šį paradoksą aš žinojau, bet tam reikalinga kasininkas (netgi du), kuriems atlyginimui mokėti reikės papildomų pajamų. „Rusiškas biznis – litą uždirbsi, du pradirbsi“. Jeigu tai vykdys dispečeris kartu informatoriaus, kasininko, siuntų priėmėjo pareigas, tada tikslinga. Kauniečiai taip ir padarė. Liko "pajėgūs", o kitiems pasiūlė "išeitinės".
Ketėsi rajono vadovai, todėl statybos liko užmaršty. Vilkaviškio savivaldybėje, pradėjus vadovauti Algimanto Greimo komandai, 2013 m. kyla klausimas: kam reikalinga įmonė UAB „Vilkaviškio autobusų stotis“, kurią tikslinga būtų naikinti, prijungiant prie UAB „Vilkaviškio komunalinis ūkis“. Juk dirba tik vienas darbuotojas - vadovas Algimantas Ankevičius. Kam reikalinga, paaiškinsiu vėliau. Dabar tegul bus intriga. Tarkim, kad iš pagarbos Vilkaviškio rajono garbės piliečiui Stasiui Ankevičiui specialiai sukurta įmonė sūnui. Savivaldybės taryboje Algirdo Neiberkos komanda nesutinka su prijungimu. Politikoje atsakymas paprastas. Jeigu pozicija taip, aišku opozicija ne. Prašo paaiškinti kodėl? Ne ir tiek. Neįtikėtinas aplinkybių sutapimas. Bet dokumentai Registrų centrui pradedami ruošti. Pradiniuose svarstymuose buvo planuotas Algimanto Ankevičiaus įdarbinimas UAB „Vilkaviškio komunalinis ūkis“, bet 2013 meų birželio mėn. posėdyje nurodymo neliko. Tada pateikiau paklausimą raštu dėl ateities. Kol gavau atsakymą mėnuo taip ir užsidelsė. Vėl neįtikėtinas aplinkybių sutapimas, kuris lapkričio mėn. (mėnesiu anksčiau ir stoties nėra) tapo labai svarbiu. O kas gi įvyko? Vilkaviškio ligoninės vyr. gydytojas Linas Blažaitis prisijungė prie Algirdo Neiberkos komandos ir taip vadovavimą savivaldybės tarybai perėmė ši komanda. Aišku jau gruodžio mėn. įmonių jungimas nutraukiamas. Priimamas saliamoniškas sprendimas: paklausti rajono gyventojų teikti pasiūlymus, ką daryti su autobusų stotimi? Aišku gerų rimtų pasiūlymų niekas taip ir nepateikė. O klausimą visgi būtina spręsti. Kodėl nesutikote jungti įmones? Pradedamos derybos su UAB „Kautra“. 2014 m. gegužės mėn. savivaldybės taryba pritaria Jungtinės veiklos sutarties projektui parinkti privatų investuotoją autobusų stoties modernizavimo ir plėtros koncepcijai vykdyti. Iš pateiktų pasiūlymų (nėra iš ko rinktis, nes vienintelis) nugalėtoju tampa UAB „Kautra“ ir 2014 m. rugsėjo mėn. sutartis patvirtinama. Ruošiamas pirminis statybų projektas.
Čia matome, kad prekybininkai arčiau degalinės, o stotis „veidu“ į miesto centrą. Vėl neįtikėtinas aplinkybių sutapimas, dėl ko projektas tik tobulės. Kodėl nepriimtinas? Pažeistas minimalus prekybininkų iki degalinės 50 metrų atstumas. Paaiškėja tik 2015 m. spalio mėn. Tenka sutartį ir projektą keisti. Vėl popierizmas. UAB „Kautra“ bando pritraukti papildomą investuotoją UAB „Palink“, kuri ruošiasi statyti Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato (nugriaus) vietoje prekybos centrą „IKI“. Žodinį partnerio sutikimą gavo, bet vėliau UAB „Palink“, susitarusi su savivaldybe automobilių aikštelės nuomą ir gavusi leidimą statyboms, kauniečius „išdūrė“. Du prekybos centrai greta? Stotis vėl statybų aklavietėje. Visgi Kaunas yra Kaunas. Projektuoja stotį su prekybininkų „kamurkėmis“. Tai kioskų tipo patalpos po bendru stogu. Dabar priešingai - prekybininkai nukreipiami „veidu“ į miesto centrą, bet pastatas dar be „landų“ medžiams stoge. Statybos vis nevyksta ir architektas projekto tobulinimui (neįtikėtinas aplinkybių sutapimas) turi papildomai laiko. Pagaliau 2019 m. pastatomas laikinosios stoties pastatėlis, autobusai į maršrutus rikiuojasi Kapų gatvėje ir prasideda senos stoties griovimas. Net pradedant statybą architektas keičia projektą. Dalį „kamurkių“ apjungia į vieną „Pepco“ salę, „stoge išlenda medžiai“, nauji cilindrų tipo statiniai pritaikomi „Žalia stotelė“ ir „Premo“ prekybininkams. Jeigu būtų sudelsta, kokių dar naujovių prikurtų architektas. Stop. Pandemija COVID19. Ilgai laukus dar palauk ir po 2020 m. jau niekada. Kam stotis, jeigu bus gal vienas, kitas autobusas? Sustos Kapų gatvėje. Ir vėl neįtikėtinas aplinkybių sutapimas.
Ilgai laukta intriga - UAB „Vilkaviškio autobusų stotis“ su 1 darbuotoju. „Google-nėjant“ internete susidomėjau Panevėžio autobusų stoties rekonstrukcija, kur Valstybinės kelių transporto inspekcijos Kelių transporto veiklos reguliavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Antanas Trilupaitis 2016 m. komentavo sąlygą gauti Europos sąjungos paramą stočių renovacijai. Lėšos gali būti skiriamos tik savivaldybei pavaldžiai savarankiškai įmonei. Vilkaviškio savivaldybės vadovai, įsteigiant 2008 metais stoties įmonę, šią sąlygą matomai žinojo, nes skelbė: „padarysim dabar iš stoties saldainiuką“. Keista, kodėl nepaaiškino (neperdavė) vėliau dirbantiesiems. Aš nuo 2018 m. gegužės mėn. esu užtarnautame poilsyje senatvės pensininkas, todėl dabartinės situacijos nežinau.. Kaip matot "saldainiuką" visgi padarė, bet ne tie. UAB "Kautra" gen. direktorius Linas Skardžiukas stoties atidarymo metu pats buvo nustebęs: - kažin tikrai čia mes? Nesitikėjau!
Autobusų transporto veteranas Algimantas Ankevičius, "Vilkaviškio autobusai", [email protected]
Autobusų transporto veteranas Algimantas Ankevičius, "Vilkaviškio autobusai", [email protected]
